Ką iš tikrųjų reiškia DI organizacija: žmonės, agentai ir kontekstas
Vis daugiau įmonių sako esančios „DI įmonės”. Pažiūrėjus iš arčiau dažniausiai matyti tas pats vaizdas: keli darbuotojai turi ChatGPT prenumeratą ir kartais paprašo perrašyti laišką. Tai naudinga. Bet tai nėra tas pats.
Tai tas pats, kas turėti svetainę ir dėl to vadintis technologijų įmone.
Skirtumas ne įrankyje, o sistemoje. Ir tą sistemą galima aprašyti trimis sakiniais: žmonės valdo agentus, agentai gali skaityti ir rašyti į įmonės žinias, ir įmonė laikui bėgant tampa protingesnė. Visa kita — detalės, kaip tai sudėlioti.
Ką verta įsiminti
- Trys sluoksniai, o ne vienas įrankis Žmonės, agentai ir kontekstas. Išimk bet kurį — sistema nustoja veikti.
- Kontekstas yra sunkiausia dalis Ne modelis. Įmonės atmintis, kurią agentas gali perskaityti, yra tikroji investicija.
- Vieno įgūdžio retai užtenka Kokybė atsiranda tada, kai keli įgūdžiai suveikia iš eilės ir vienas patikrina kitą.
- Žmogus lieka pradžioje ir pabaigoje DI perima vidurį — vykdymą. Sprendimas, ką daryti, ir vertinimas, ar gerai, lieka tau.
Žmogaus darbas keičiasi: DI suėda vidurį
Įsivaizduok bet kurį darbą kaip tris dalis. Pradžioje — apsisprendimas, ką apskritai verta daryti. Viduryje — vykdymas: tyrimas, juodraštis, lentelės, skaidrės, kodas. Pabaigoje — įvertinimas: ar tai gerai, ką reikia taisyti, kam tai parodyti.
Iki šiol didžiąją laiko dalį suvalgydavo vidurys. Bet ne jis buvo vertingiausias. Vertingiausi visada buvo kraštai — sprendimas dėl krypties ir sugebėjimas atskirti gerą rezultatą nuo vidutiniško. Būtent vidurį DI perima greičiausiai, ir būtent todėl kraštai staiga tampa beveik visu darbu.
Praktinė to pasekmė nemaloniai paprasta: visi tampa vadovais. Ne todėl, kad gavo pavaldinių, o todėl, kad kasdienis darbas virsta užduočių delegavimu ir rezultatų priėmimu. O geras vadovas nuo blogo skiriasi ne tuo, kiek užduočių išdalija, o tuo, ar jo komanda turi viską, ko reikia, kad pavyktų.
Kad agentas dirbtų savarankiškai, jam reikia keturių dalykų
Čia ir slypi priežastis, kodėl daugeliui žmonių DI „neveikia”. Jie parašo trumpą prašymą, gauna vidutinišką rezultatą ir nusprendžia, kad modelis kvailas.
Palygink su pirma darbo diena. Ateini į naują įmonę, ir tau iš karto sakoma: paruošk pristatymą valdybai kitą savaitę. Ar tikslas aiškus? Miglotas. Ar turi įgūdžių? Gal iš ankstesnio darbo. Ar žinai, kokiais įrankiais naudotis? Ne. Ar turi konteksto — kas šioje įmonėje vyksta? Visiškai ne. Tu su tuo darbu nesusitvarkysi, ir tai nebus tavo kaltės.
Agentui reikia lygiai to paties ketverto:
- Aiškaus tikslo — ne „padaryk gerai”, o kas konkrečiai laikoma pavykusiu darbu.
- Įgūdžių — užrašytos procedūros, kaip pas jus daromas būtent šis darbas.
- Įrankių — priėjimo prie sistemų, kuriose tas darbas realiai vyksta.
- Konteksto — žinojimo, kas jūsų įmonėje vyko iki šiol.
Kai bent vieno trūksta, gauni tą patį pirmadienio stažuotoją: stengiasi, greitas, bet spėlioja.
Žodynėlis: kas ką reiškia
Agentas Modelis, kuris naudoja įrankius cikle, kol pasiekia tikslą
Šis apibrėžimas — „models using tools in a loop“ — priklauso Anthropic inžinieriui Barry Zhangui. Skirtumas nuo pokalbio su ChatGPT: agentas ne atsako į klausimą, o atlieka žingsnius, mato rezultatą ir sprendžia, ką daryti toliau.
Įgūdis (angl. skill) Instrukcijų failas, kurį agentas pasiima konkrečiam darbui
Techniškai tai paprastas tekstinis failas. Jame surašyta, kaip jūsų įmonėje daromas tam tikras darbas ir kaip atrodo geras rezultatas. Vieną kartą aprašai — naudoja visa komanda.
Įgūdžių grandinė (angl. skill chain) Keli įgūdžiai, suveikiantys vienas po kito
Vietoj vieno didelio prašymo darbas skaidomas į etapus, o paskutinis etapas dažnai būna patikra. Tai vienas paprasčiausių būdų sumažinti prasimanymus.
Kontekstas (įmonės „smegenys“) Įmonės atmintis, surašyta taip, kad agentas galėtų ją perskaityti
Praktiškai — aplankai su tekstiniais failais: susitikimų santraukos, susirašinėjimai, sprendimai, standartai. Nieko egzotiško.
Eval Būdas pamatuoti, ar agento darbas pakankamai geras
Be jo lieki su nuojauta „lyg ir neblogai“. Su juo turi standartą, su kuriuo lygini kiekvieną rezultatą — ir gali pastebėti, kada kokybė krenta.
Kokybė gimsta grandinėje, ne viename prašyme
Dauguma žmonių sustoja ties vienu įgūdžiu: aprašo, ko nori, ir tikisi geriausio. Įdomiausia prasideda tada, kai keli įgūdžiai suveikia iš eilės.
Pavyzdys iš realaus naudojimo — pasiūlymo klientui paruošimas. Pirmas įgūdis sukuria pasiūlymo mikrosvetainę. Antras peržiūri tekstą, kad jis skambėtų kaip žmogus, o ne kaip DI. Trečias atlieka patikrą: ar niekur neprižadėta per daug, ar visi faktai paimti iš tikrų pokalbių, o ne prasimanyti. Tik tada rezultatas publikuojamas ir atsiunčiamas peržiūrėti.
Tas trečias žingsnis ir yra atsakymas žmonėms, kurie meta DI su fraze „jis prasimano”. Prasimano — dažniausiai todėl, kad labai nori padėti ir neturi iš ko patikrinti. Atskiras patikros etapas su prieiga prie tikrų duomenų didelę dalį to pašalina.
Kontekstas: nuobodžiausia dalis, kuri viską lemia
Paklausk savęs: koks tavo įmonėje tvarkos aprašas, kaip greitai atsakoma klientui? Kokia buvo 2019 metų strategija? Kas įsidarbino prieš dvi savaites? Dauguma vadovų tiksliai neatsakys nė į vieną — informacija egzistuoja, tik išbarstyta po Slack, paštą, susitikimų įrašus ir kelių žmonių galvas.
Konteksto sluoksnis yra bandymas tą išbarstytą atmintį surinkti į vieną vietą, kurią agentas gali perskaityti. Ir jis sukasi ratu:
Kaip sukasi įmonės atmintis
- Surinkimas Viskas suplaukia į vieną vietą
Reguliariai veikianti automatinė užduotis susirenka susirašinėjimus, susitikimų įrašus ir laiškus iš įrankių, kuriuose jie gimsta.
- Atranka Bibliotekininko žingsnis
Ne viskas verta saugoti. Atskiras etapas perskaito, sutvarko, sudėlioja į vietas ir dalį tiesiog išmeta.
- Atmintis Aplankai su failais
Jokios magijos: sutvarkyti aplankai su tekstiniais failais, kuriuose agentas moka susirasti tai, ko reikia.
- Panaudojimas Darbas su kontekstu
Agentai remiasi šia atmintimi, kai kuria pasiūlymus, prototipus ar analizes — todėl jų rezultatas skamba kaip jūsų įmonė.
- Grįžtamasis ryšys Rinka atsako
Kaip klientai reaguoja į naują funkciją ar pasiūlymą — tai irgi kontekstas. Jis grįžta į tą patį ratą ir sistema pagerėja.
Vienas niuansas vertas atskiro dėmesio. Dirbant gimsta daug „šalutinės medžiagos”: svarstymai, atmestos idėjos, priežastys, kodėl pasirinkta būtent taip. Įprastai visa tai lieka failų kapinyne, į kurį niekas nebegrįžta. O būtent ten dažnai slypi atsakymas į klausimą „kodėl mes tada taip nusprendėme”.
Geriausias to iliustravimas, kokį teko matyti, buvo toks. Prieš daugelį mėnesių vykusiame pirmame pokalbyje klientė yra pasakiusi, kad jai patinka, kai plokštelių parduotuvės pardavėjas paduoda albumą ir pasako: pasitikėk manimi. Ruošdamas pasiūlymą tokios detalės po pusmečio neprisimintum. Bet ji buvo užrašyta — ir pasiūlyme atsirado sakinys apie tai, kaip gera pradžia turėtų jaustis kaip toks pardavėjas. Ne todėl, kad DI kūrybingas. Todėl, kad jis nieko nepamiršta.
Ką tai duoda praktiškai
Skaičiai, kuriuos verta vertinti kaip demonstraciją, o ne kaip išmatuotą tyrimą: pasiūlymas klientui, kuriam anksčiau prireikdavo poros dienų, paruošiamas per kelias minutes. Veikiantis produkto prototipas — ne piešinys, o spustelėjamas dalykas — vietoj savaitės ar dviejų atsiranda per maždaug dešimt minučių.
Įdomiausia ne greitis, o kas juo galima nuveikti. Kai prototipą pagamini per dešimt minučių, jį gali iš karto duoti žmonėms išbandyti, surinkti atsiliepimus ir tos pačios darbo sesijos metu padaryti antrą versiją. Tai keičia ne darbo tempą, o patį būdą priimti sprendimus: vietoj ginčo susirinkime, kuris variantas geresnis, tiesiog pasidarai abu ir pažiūri.
Tik būtina pasakyti garsiai: tokie rezultatai gaunami tada, kai už jų jau stovi sutvarkytas konteksto sluoksnis. Be jo tas pats prašymas duos gražų, bet tuščią rezultatą.
Nuo ko pradėti, jei neturi didelės komandos
Natūralus prieštaravimas: gerai jiems kalbėti, jie turi penkiasdešimt žmonių komandą ir metų metus sukauptų duomenų. Aš pradedu nuo nulio.
Atsakymas paprastesnis, nei atrodo. Kontekstą galima pasiskolinti. Dizaino sistemas, gerų sprendimų pavyzdžius, srities standartus — visa tai jau egzistuoja viešai; dalis bibliotekų net turi jungtis, per kurias agentas pats gali jomis naudotis. Nereikia turėti šešerių metų archyvo, kad turėtum gerą atspirties tašką.
Praktinė seka mažai komandai maždaug tokia. Pasirink vieną darbą, kurį darai dažnai ir kuris tave erzina. Užrašyk, kaip jis daromas ir kaip atrodo geras rezultatas — tai jau įgūdis. Pridėk patikros žingsnį pabaigoje. Ir tik tada pradėk kaupti kontekstą: pradžioje užtenka vieno aplanko su svarbiausiais dokumentais. Pirmas tikras rezultatas ateis iš vieno gerai aprašyto darbo, o ne iš bandymo suskaitmeninti visą įmonę per savaitę.
Kur tai ypač tinka Lietuvoje
Ši sistema geriausiai atsiperka ten, kur darbas kartojasi ir yra siauras. Nedidelėms paslaugų įmonėms — agentūroms, buhalterinės apskaitos ar teisės biurams, IT paslaugų komandoms — tai ypač aktualu: jos daro tuos pačius darbus dešimtis kartų per mėnesį, o konkuruoti dydžiu negali.
Rinkantis, nuo ko pradėti, verta susiaurinti per tris ašis: sritis (kokia pramonė), funkcija (kuri komanda) ir įmonės dydis. Ir pirmiausia imti tai, kas daroma dažnai. Retas, bet brangus darbas atrodo patraukliau, tačiau dažnas darbas greičiau grąžina investiciją ir greičiau moko sistemą.
Galiausiai svarbiausia mintis visame šitame yra ne technologinė. Visa DI tema skamba taip, tarsi reikėtų būti inžinieriumi, kad išvis pradėtum. Nereikia. Reikia galvoti apie tai kaip apie vadovavimą: ką aš noriu, kad būtų padaryta, ir ko šitam darbuotojui trūksta, kad jam pavyktų. Nuo to ir prasideda viskas kita.